Vakar gan ilgai ir maloniai šnekėjome su draugu apie nekilnojamo turto pirkimą, jo poreikį bėgant metams ir panašius dalykus. Nusprendžiau pasidalinti keletu idėjų ir esamų galimybių su Jumis.
Žmogui visada reikėjo būsto ypač Lietuvoje žmonės yra (buvo) sėslūs, jau jei įsikėlė į būstą tai ten ir pasimirs. Plačiau pažvelgus į namų poreikį supranti, kad jis kinta. Nekalbant apie laiką kol jaunuoliai gyvena pas tėvus, matau tris tarpsnius: Jauna šeima, šias laikas tik pora. Reikia tik nedidelio ir pigaus būsto. Šeima su vaikais, dažniausia pajamos leidžia įsigyti namą ar didesnį butą, kur laisvai jaučiasi ir vaikai. Ir visada ateina laikas, kai vaikai palieka tėvus, tada vėlgi bereikia mažesnio būsto auksiniam amžiui praleisti, aišku pageidautina pigiai išlaikomo.
Šį kartą noriu pasidalinti mintimis būtent apie tą laiką, kai šeimą palieka vaikai ir sulaukiamas "auksinis" arba pensinis amžius. Dabartinės močiutės ir seneliukai gyvena savo ilgai užgyventuose butuose ar namuose, neišgali susimokėti komunalinių, dažnai piktinasi viskuo kuo tik galima piktintis, o dar dažniau tiesiog žiopso pro langą. Liūdna žiūrėti kada visą gyvenimą dirbęs žmogus taip leidžia savo poilsio dienas. Sakysite o kokie dar pasirinkimai kai pensija tokia maža? Taip pasirinkimų nedaug. Vieną gerą idėją teko net pačiam pamatyti. Birštone yra tokia
"Karališkoji Rezidencija", labai jauki ir graži vieta ant Nemuno kranto. Tad kuo gi ji susijusi su būstu? Labai paprasta, ten galima nusipirkti apartamentus, tiesa klientui turi būti ne mažiau kaip 60 metų, ir gyventi. Gyventi karališkai, su pramogomis ir priežiūra, maistu, SPA ir t.t. nebereklamuosiu. Man labai patiko tai, kad tą sumą kurią sumoki už apartamentus gali ir naudoti gyvenimo išlaidoms padengti. Paprastas dalykas, išėjai į pensiją, parduodi savo trijų ar keturių kambarių butą, nusiperki apartamentus Birštone gryname ore, dar lieka apvali suma kelionėms ir pramogoms, o nusipirktų apartamentų kainos užteks šiltam ir maloniam gyvenimui iki pabaigos. Man bent jau skamba viliojančiai, nes taip elgiasi užsienio močiutės ir diedukai. O kaip daro mūsiškiai? Jų nei su pagaliu neišvarysi iš buto ar namo kurio jie net išlaikyti nesugeba, verčiau jis mirs čia nei išeis. Kitas argumentas yra tai, kad butą reikia palikti vaikams ar anūkams. Hmm, na vaikai tai dažniausia jau turi savo namus, anūkai... Na, abejoju ar jie norės keltis į seną butą ar namą, net finansiškai pigiau pirkti naują būstą kur pigesni komunaliniai ir viskas naują ir įrengta pagal juos.
Ir taip pilnas Vilnius ir kiti miestai, butų kur gyvena viena močiutytė, vargsta, šąla, ir nors užmušk neparduos buto ir nesikels kitur. Žinau, kad reikia juos suprasti, bet viliuosi, kad jau auga karta žmonių kurie mastys kitaip. Vien pagalvojus apie tai, kad atlaisvėjus daliai butų jie taptų prieinamesnį jaunoms šeimoms, didėtų pardavimai bei pirkimai, greitėtų ekonomika, norisi eiti ir sakyti: "žmonės, juk galima gyventi geriau, tik pajudinkit savo galvas".
Aš jau nusprendžiau, senatvėje keliauti po Ispaniją ir Italiją, tikiuosi tokių žmonių rasis ir daugiau :)
Linksmų švenčių ;)
